Negali būti vienareikšmės pozicijos vartojimo kredito (lizingo, pirkimo išsimokėtinai ir pan.) atžvilgiu. Viena vertus, tai paslauga, kuri leidžia įsigyti prekę ar paslaugą šiandien būsimų, dažnai didesnių, pajamų sąskaita, sumažinti infliacijos poveikį įsigyjant daiktą šiandien pigiau, negu jis kainuotų, kol pavyks susitaupyti reikiamą sumą. Tačiau, kita vertus, ši finansinė paslauga, kaip ir kitos paslaugos, kainuoja. Tai palūkanos, administravimo, dokumentų tvarkymo mokesčiai ir kt.. Taip pat reikia paminėti ir trečia: toks lengvesnis pirkimas gali skatinti kai kurių žmonių galimybių neatitinkančius poreikius.
Skolintis skatintina ir rekomenduotina tada, kai kreditan įsigyta prekė ar paslauga yra savotiška investicija ir leidžia iš to uždirbti ateityje: tarkim, automobilis ar kompiuteris, reikalingas savo verslui pradėti, išsimokslinimas ir panašiai galbūt leis uždirbti daugiau pajamų.
Racionalūs žmonės visada skaičiuoja, ar apsimoka, ar atsiperka skolintis ir mokėti palūkanas bei pirkti dabar, ar verčiau susitaupyti, o gal visiškai atsisakyti pirkinio. Atsipirkimas gali būti netiesioginis. Išsaugota ar geresnė sveikata, sutaupytas laikas, aukštesnė kvalifikacija ir didesnė vertė darbo rinkoje, sklandūs tarpusavio santykiai finansinės naudos duos vėliau. Tačiau reikia sutikti, kad vartojimo kultūra neretai panaikina ribas tarp suvokimo, kas yra poreikiai, kas yra norai, o kas yra tiesiog prabanga, kuri ne kiekvienam pagal kišenę nei dabar, nei ateityje.
Žmogaus gyvenime yra laikotarpių, kai jis gali arba turi skolintis būsimų pajamų sąskaita, laikotarpių, kai jis turi gyventi iš to, ką sutaupė, ir laikotarpių, kai jis turi ir grąžinti anksčiau paimtas skolas, ir kaupti pinigus tam metui, kai pajamos sumažės ir teks gyventi iš santaupų.
Autorius (-ė): Julita Varanauskienė, SEB Vilniaus banko šeimos finansų ekspertė